Dangus man Laimę kloja po kojom

Ankstyvas sekmadienio rytas. Pramerkiu akis, minutę kitą smagiai patampiusi rankas ir kojas, strykt pašoku iš lovos, mikliai šmurkšteliu pėdas į šlepetes ir tekina nupėdinusi  prie lango iki pat galo atveriu jo baltą rėmą. Kaip laputė vizgindama uodegą įvinguriuoja į kambarį gaivinanti rytmečio vėsa. Tylu, ramu, miestas dar snaudžia, tik gamta nuo amžių pradžios taip įpratusi jau palengva rąžosi ir bunda. Aš kasryt stengiuosi nubusti anksčiau už visus – kad nieko netrukdoma tuo budimu pasidžiaugčiau. Rytas auštant man atrodo toks geras – galbūt dėl to, kad visi dar arba jau miega, o nakties užliūliuoti mes kaip kūdikiai mieli – nekalti, beginkliai… Žinai, rytai man pakylėti, tartum šventi esti.

Iškišu galvą pro langą – lauke gaivu gaivu, gatvės tuštutėlės, o su kiekviena minute vis žydrėjančiame danguje – tik akis pramerkiančios ir besibudinančios saulės vaikiškai rožiniai atšvaitai. „Atrodo, dabar puikus oras pabėgioti, ar ne? Tikrai. Bet gal ne šiandien? O kodėl ne šiandien?“ – aš taip su savimi pasikalbu ir netrukus jau stoviu apačioje lauke. Praveriu girgždančius mūsų mažyčio vidinio kiemelio geležinius vartelius ir žengiu žingsnį į gatvę, į miestą. Iki tol, planuodama bėgiojimą miesto šaligatviais, maniau, kad kojoms bus per kieta ir sunku, bet dabar tik pastačiusi jas ant grindinio kaipmat pajuntu spurdesį ir pasileidžiu bėgti. Akys lyg paleistos nuo grandinės ima dairytis į visas šalis. Matyti vienas po kito besikeičiančius vaizdus man neįprasta ir keista -  vaizdas, man matomas bėgant ant takelio sporto klube, beveik visuomet tas pats – jeigu neateina noras pasukioti kaklo, dienos metu žvelgdama prieš save matau per lango stiklą – ant kurio lietui lyjant gatve pravažiuojančios mašinos šliūkšteli kibirą balos lašų – mūro sieną, truputį virš jos aukščiau -  retkarčiais šaligatviu praeinančius žmones nuo pat jų pėdų iki galvų, o toliau, už šaligatvio – palei gatvę einančio daugiaaukščio namo mūro juostą su langais ties antruoju aukštu; kai sutemsta, įtempusi žvilgsnį žvelgiu į ant lango atsispindinčią pačią save, tiksliau tas savo kūno dalis, kurios nesislepia už bėgimo takelio rėmo, o žvilgsnį atpalaidavusi – į salėje sportuojančiuosius, nukreipusi jį kiauriai per stiklą – daugiabučio namo gyventojus, savo namuose vakarojančius, arba tik jų daiktus, kambariuose vienus paliktus. Kad atsiribočiau nuo aplinkos ir nejausčiau erzinančiai įkandin sekiojančių minučių, dažniausiai stengiuosi sukoncentruoti žvilgsnį į vieną tašką savo atspindyje ties kuria nors iš trijų raktikaulio duobučių – žvilgsnis patogiai įsitaiso joje ir jau po kelių minučių tokios hipnozės žvelgdama prieš save regiu paplūdimį – visuomet Barselonos La Barceloneta, o nuleidusi akis po kojomis – įvairių dydžių, spalvų ir formų akmenukus, išsibarščiusius ant šlapio smėlio, ir savo pėdas, bangomis į krantą atriedančios jūros purslų skalaujamas. Bėgant miesto šaligatviais vaizduotės įjungti nereikia.

Pastebiu, kad rytui brėkštant miesto veidas kitoks nei įprasta. Pajungusi žvitrų žvilgsnį stengiuosi surasti, kas būtent jame skiriasi, kai prie ausies išgirstu kažką lyg paslapčia šnabždant, kad dabar jis natūralus, kaip moters be makiažo, be dirbtinio blizgesio. Akys pastebi detales, kurių dieną einant su minia nemato, o ausys pagauna garsus, kurių dienos šurmulyje negirdi. Net nupurto staiga pajutus, kad rytinio miesto gyventojai irgi kiti – žmonės, kurių paprastai nematai, nesutinki. Ir gyvenimas tų žmonių kitoks –  tartum kitame ritme, kitoje erdvėje, tarp kito miesto sienų, kito miesto gatvėse. Tolumoje matau smuikininką, ramiai šaligatviu einantį. Rankoje nešamą portfelį, kurio viduje ant raudono aksomo ūsą kraipo išblizgintas smuikas, jis lyg su paukštukais kartu pasišvilpaudamas ritmingai mosuoja į šalis. Visą sekmadienį jis galės praleisti repetuodamas tuščioje filharmonijos salėje ir aiškiai girdėti po erdvę kaip balerūnus su parašiutais sklandančius laisvus muzikos garsus. Smegenų čiuptuvėliams užčiuopus šitą mintį, jis iš lėto kilsteli smakrą, užsimerkia ir plačiai iki pat ausų nusišypso. Priekyje manęs pėda už pėdos žengia senutė, kokių devyniasdešimties – jos veidas raukšlėmis išvagotas taip, kad sunkiai beatskirsi, kur raukšlė, o kur šypsenos juosta, iš po žaliai rudai margintos skaros styro žilų plaukų kuokštas; viena ranka ji remiasi į medinę iki blizgesio nugludintą lazdos galvutę, o kita – sūnui į parankę įsikabinusi. Jo veidas romus, it kažkokios ypatingos ramybės nušviestas, barzdotas, jam bus apie šešiasdešimt. Priekyje jų – ilga ir tolima kelionė, bet nė laiko, nė atstumo jie neseka, jie abu tiesiog žino, kad eina „atgal iki namų“, eina lėtai – jiems nėra kur skubėti, vienas kito buvimu greta besimėgaudami. Kol sugrįš prie tamsiai raudonų namų durų su apvalia varine durų rankena, jie suspės pasikalbėti apie tuos ankstyvus rytus iš jo vaikystės, kada ji, prieš išskubėdama į darbą, jam gamindavo pusryčius, kasryt tokius pačius – baltame emaliuotame puoduke su išpaišytomis skaisčiai raudonomis aguonomis minkštai išvirdavo kiaušinį, aptepdavo sviestu riekutę duonos ir briaunuotoje stiklinėje pienu užbalindavo gilių kavą, jis tuo metu sėdėdavo ant taburetės ir laukdavo tabaluodamas kojomis. Kitame šone palei daugiaaukštį namą matau kitą senutę – suspaudusi delne jį laiko ilgą pavadėlį, kurio kitame gale po pievą šmirinėja nedidelis ilgaplaukis šuniukas. Jos vyras buvo jūreivis. Jis mirė prieš kelerius metus. Ji iki šiol iš pat ankstaus ryto pasidažo lūpas fuksijos spalvos lūpdažiu – kaip ir tais rytais seniau jo laukdama – nes nežinia, kurią būtent dieną jis iš jūros sugrįš. Dabar šunelis jos geriausias draugas, jos švelniai Simanėliu vadinamas. Pabėgėjusi toliau prasilenkiu su elektriku, nuo galvos iki kojų pilkai apsirengusiu, net beretė – ir ta pilka, dideli, kelių centimetrų storumo kvadratiniai akiniai vos išsilaiko ant jo riestos mažutės nosies. Šitoje ramybę alsuojančioje edvėje jis patrauka akį, nes šiek tiek sparčiau juda – turi skubėti į skydinę sujungti vieną su kitu raudoną ir mėlyną laidus, kad paleistų tekėjimą srovės, miestui šviesą nešančios.

Aš toliau leidžiuosi ristele akmenimis grįsta Pilies gatve – keista ją matyti tokią tuščią ir tylią, be pramogautojų ir turistų, be „valgytojų“ ir “valgyti prašytojų”. Bet man pasirodo, kad ji iš tų, kurie vieni būti nemėgsta – vienatvė juos vargina, baugina, vienatvę jie sunkiai pakelia – jaučiu, kaip ji skaičiuoja minutes iki tos valandos, kada vėl visa prisipildys. Prieš akis vienas paskui kito išdygsta Katedra, Valdovų rūmai, Gedimino kalno papėdė. Aš pasuku Sereikiškių parko link. Geležiniai varteliai iš plonų stygų užrakinti – pralenkdama Bernardinų ir Šv. Onos bažnyčias mintyse jau kuriu planus, kaip grįžusi namo rašysiu skundą savivaldybei arba net pačiam miesto merui – “Taip, geriau pačiam miesto merui!” – kad nesudaro sąlygų miestiečiams rytiniu krosu centriniame miesto parke pasimėgauti, bet pribėgusi parką iš kitos pusės, matau jį ir čia apjuostą tvora, ant kurios kabo nelabai iškalbinga iškaba – nerišliai užsimenanti, kad parkas uždarytas dėl vykdomų restauracijos darbų. Bėgu toliau ir jau regiu bohema kvepiančio Užupio spalvomis išpeckiotus baltus mūrus. Čia pat ausis pagauna tą čiurlenančio vandens garsą, kurį žiemą bandydavau įsivaizduoti bėgdama ant takelio sporto klube – tik čia ne Viduržemio jūra, o Vilnelė, visa guvi, besišypsant, mane pasitinka.  “Įveiksiu kalną ar ne?” Įveikiu, bet jau pajuntu, kad kvėpavimas ima blaškytis lyg pagalvės spaudžiamas – jis bailus, nenoriu gąsdinti, prilėtinu. Iš anksto buvau numačiusi, kad mano pirmojo kroso po miestą maršrutas pasibaigs pasiekus prancūzo Thierry kepyklėlę Užupio kalno viršūnėje – pečius iki ausų pritraukusi praversiu jos duris, atsargiai žengsiu žingsnį ant to paaukštinto laiptelio ir, kaipmat apgaubta Paryžių menančios svaiginančios auros, spalvos ir kvapų, apdovanosiu save prancūzišku rageliu croissaint – bet kai visa išsišiepusi pribėgu kepyklėlę, randu ją dar miegančią, užrakintą. “Na, mano kūnas dar pilnas jėgos!” Apsisuku ir leidžiuosi nuo kalno vėjo pakylėjama – toks jausmas, kad skrendu, prieš akis Užupio angelas man atgręžęs nugarą ir plačiai išskėstęs sparnus pasitinka – aš tik pasišokėju ir šast jau užšokau ant jo, sparnus apsikabindama, ir dabar, šį sekmadienio rytą, jau skrendame mudu dviese, aš ir mano draugas angelas, virš bundančio miesto. Nusileidžiu prie šv. Mykolo bažnyčios ir pravingiuodama siauromis senamiesčio gatvėmis vėl atsiduriu greta Gedimino kalno papėdės. Prilėtinusi tempą atsikvėpti, akimirksniu pajuntu džiaugsmingą muziką grojančios Vilnelės garbanas vilnijant ant savo pečių – švelniai glostydamos jos lėtai prasiskvebia po oda, panyra į kraujagysles ir jomis sruvendamos pailsusius raumenis nuramina. Žvilgt į Gedimino kalno viršūnę – „saulei tekant Vilniaus panoramos dar niekad nemačiau!” – ir štai jau lipu į kalną – sparčiai, su nekantrumu.

Prie akmeninių mūrų, juosiančių viršūnę, žengiu lyg vaikas nedrąsiai ir prikandusi lūpą stiebiu kaklą atsiveriančią panoramą išvysti – užgniaužia kvapą lyg pirmą kartą regint. Apžvelgiu nubėgtą maršrutą, suskaičiuoju bažnyčių varpines ir stogus. Ir staiga net sudrebina supratimas, kokia aš laiminga esu! Prisimenu žodžius, vakar kambario draugės man pasakytus – „Kodėl man taip nepasitaiko? Tau, man atrodo, taip sekasi visada“. Tada aš jai tik šelmiškai mirktelėjau akimi ir tuos žodžius  nurijau kartu su akimirka, ilgiau nekramtydama, o štai jau šįryt, stovėdama čia, ant Gedimino kalno viršūnės, atraroju juos tokius didelius  – „Argi ne laimės kūdikis aš iš tiesų esu?“. Tas begalinis džiaugsmas, kurį šįryt kiekvieną žingsnį žengdama kūną užliejant jaučiu, ima rutuliotis kaip patvirtinimas, kad turiu tai, kas man šiandien reikalinga. Iki šiol  iš pasaulio esu gavusi beveik viską, ko kada nors norėjau ir prašiau, ir dar kiek daug viso kito su kaupu. Štai kad ir dabar, eilinio sekmadienio rytmetį, savo kasdienybėje, aš stoviu kone remdamasi petimi į Gedimino pilį, o prieš akis lyg ant delno regiu visus kitus turtus, kuriuos Vilniaus senamiestis talpina; kasdien mano visas gyvenimas verda pačioje to senamiesčio širdyje, mano galvoje lyg žemėlapyje išsidėstę beveik visų jo gatvelių vingiai ir pavadinimai ir kiekvieną įstabiausią jose įmūrytą akmenėlį panorėjusi galiu paliesti ranka. Kai pasensiu ir gulėsiu lovoje pūkine antklode apklota, o šalia tupės ant sunertų rankų galvas padėję anūkai, aš jiems pasakosiu – “Kai buvau jauna, gyvenau Vilniaus senamiestyje, atsikeldavau anksti ryte ir saulei tekant išeidavau pasivaikščioti po jo akmenimis grįstas gatveles…”. Širdyje suspurda prisiminimai.

Pagalvoju, kad iki pat įstojimo į universitetą Lietuvos sostinės nebuvau mačiusi – besimokant mokykloje būdavo organizuojamos ekskursijos į Vilnių, bet aš nė karto į jas nevažiavau – ne todėl, kad nenorėjau, todėl, kad mūsų šeimoje tam pinigų nebuvo. Prisimenu vieną pavasarį, kai klasė planavo jau kažkelintą ekskursiją į Vilnių – grįžusi iš mokyklos aš ilgai slankiojau iš kambario į kambarį ramstydama sieną, susigūžusi, tyli, kol galiausiai susikaupiau ir nedrąsiai priėjusi prie a.a. Mamytės paklausiau, ar galėčiau su klase važiuoti į ekskursiją į Vilnių? Ji paklausė, po kiek pinigėlių kelionei renka. – Po devynis litus, – išspaudžiau. – Žinai dukryte, dabar neturiu nė lito, bet palaukim, gal man greitai sumokės algą, ir tada pažiūrėsim, kaip mums išeis. Kaip aš nekantriai laukiau kiekvieno kito rytojaus, kada Mamytė iš darbo sugrįš – su viltimi, kad ji pravers duris, nusišypsos ir išties ranką, devynis litus duodama. Menu save jau po visko – perskaičiusią Jos lūpose, kad šįkart nebus už ką mane į ekskursiją išleisti – nuėjusi į kitą kambarį stovėjau tokia pat susigūžusi, kaip tada prieš klausdama, ir rijau skausmingą saują ašarų, kaip žarijos įkaitusių iki raudonumo, ties gerklomis susikaupusią – kad Mamytė mano liūdesio ir nusivylimo neišgirstų ir nepamatytų – žinojau, kitame kambaryje esančiai jai dar labiau skauda. Nurijau tą gumulą, mikliai pirštais rausdama užkasiau jį giliai giliai savo širdy ir sugrįžau prie jos, purvinas panages slėpdama – prisiglausti. Jau tada aš buvau neįveikiamai stipri ir mokėjau savo dalią priimti – nes girdėjau į ausį šnabždant, kad dabar tai man į naudą, o ateityje kitaip bus.

Sugrįžusi į šį rytą visa būtimi pajuntu dėkingumą, apglėbiantį daug plačiau nei Vilnius, dabar nuo Gedimino kalno mano akių aprėpiamas. Imu dėkoti Aukščiausiajam už tai, kaip jis manimi rūpinasi ir kaip mane myli. Ir staiga neišgirstu, bet tartum kūnu suvokiu, kad Jis man leidžia čia ir dabar dar vieną norą pasakyti – aš apstulbusi sekundę susvirduliuoju ir paskubomis drebančiomis rankomis ištraukiu jį visą spurdantį lyg paukštuką, netveriantį džiaugsmu, kad tuoj atgal į laisvę bus paleistas, spindintį, išpuoselėtą, ploniausių širdies gyslelių numylėtą – švelniai jį paimu ant delnų, pabučiuoju su visa meile, manyje telpančia, ir „o“ raide sudėtom lūpom pūsdama orą paleidžiu skristi. Ir čia pat suklūstu – išgirstu bažnyčios varpus gaudint, vis garsiau ir garsiau – nenutrūkstanti varpų gaudesio grandinė. “Taigi čia man patvirtina, kad būsiu išklausyta!”. Kažin, kada pirmą kartą žmogus pasakė “verkiu iš laimės”?

Išgirstu  šalia  savęs vaikus klegant ir pasukusi galvą šonan pamatau jų, tarpusavyje rusiškai šnekančių, visą būrį. „Matyt, iš vaikų namų“ – taip pagalvoju. „Atvažiavo į Vilnių iš Šalčininkų.  Pirmuoju autobusu, anksti iš ryto -  kad suspėtų užlipti į kalną ir nuo čia saulę pasitikti“. Žiūriu, kaip jie stiebiasi ant pirštų galų, rankomis į mūro sieną įsikabinę, lyg tyčia braunasi vienas arčiau šalia kito ir šaukia toliau pasilikusiems: „Greičiau! Ateikit čia! Kaip gražu! Auklėtoja, pasidarom bendrą nuotrauką!“. „Kiek iš jų yra savo tėvų nesūpuojami, nemylimi, apleisti?“ – pagalvoju. Viskas jiems prieš akis – gal būtent šis rytas įkvėps jiems to tikėjimo, kad jų gyvenimas – jų rankose, kad kaip tikės, taip ir bus.  Pastebiu, kaip vienas po kito jie nutyla ir žvelgia jau nebe į panoramą, bet kažkur į tolį,  jau nebe kartu, bet kiekvienas atskirai – mintimis jie savo svajones į pasaulį paleidžia.  Jau atsigręžusi eiti atgal susitinku akis į akis smirdintį “bomžiuką” – kokių penkiasdešimties metų vyras, su sportine kepure su snapeliu ant galvos, apsivilkęs platų garstyčių spalvos paltą – gal kiek per storą ir per šiltą tokiam laikui, kaip šis, vienoje rankoje besinešąs kažko pilną plastmasinį maišiuką, o kitoje kartoninį kefyro pakelį – aš jam pasakau “Labas rytas”, jis milisekundę sutrikęs – pastebėjau tai iš staigaus galvos sutrūkšiojimo atgal ir pirmyn – atsako man “Laba diena” ir aš akimis sekdama palydžiu jį prie suoliuko nueinantį – ne bet kur atėjo papusryčiauti, užlipo čia, gal tuo pačiu apsidairyti po Vilnių iš aukštai, gal saulės pasitikti, o gal atsidusti giliai iškvėpiant ir apie tą vieną žingsnį, tik jam vienam težinomą padūmoti. Širdį suspaudžia.

Nuo kalno leidžiuosi pasistrykčiodama nuo vieno akmenuko ant kito – neišmatuojamai laiminga ir neišmatuojamai stipri. Dabar dar stipresnė nei iki šiol. „Aš tai padariau. Vadinasi, viską, ką noriu, galiu padaryti“. Tereikia susikurti tikslus ir jų siekti. Tereikia išsikelti iššūkius ir juos įveikti. Tereikia vieną žingsnį žengti ir daugybė kelių atsiveria.

Pakeliui į namus dar dairausi į šalis ieškodama Thierry kepyklėlės Pilies gatvėje. Prisimenu kažkur perskaičiau, kad neseniai ji ir čia atvėrė duris, tačiau pradedu tuo abejoti, kai šitaip atidžiai žiūrėjusi pasiekiu gatvės pabaigą jos nesuradusi. Bet štai dar paskutinį kartą atsigręžiu į vieną kamputį ir prisimerkusi bandau įskaityti užrašą ant vitrinos stiklo – „Thie…“, „Thierr…“, „Thierry kepykla“.  Ach, tu mielas, su  šventas stebukle! Išsišiepiu iki ausų. Lygiai devintą prie durų privažiuoja baltas furgoniukas, iš kurio išlipa nenusakomo amžiaus vyrukas ir mikliai atidaręs dureles ima traukti ir statyti ant žemės iš plačių medinių lentų sukaltas dėžes, su kaupais prikrautas įvairiausių formų bandelių, duonelių, pyragėlių, su įvairiais įdarais. Jų kvapni viliojanti šiluma flirtuodama įsimaišo į aplink tvyrantį orą. Aš atvėrusi kepyklos duris jas prilaikau, kad tas vyrukas įeiti galėtų – prisikrovė ant sulenktų viena šalia kitos sudėtų rankų tiek dėžių, kad jo nė galvos nebesimato. „Ačiū, kad atidarėte,“ – tik išgirstu jį tariant lietuviškai, bet lyg paskaninus švelniu prancūzišku akcentu. – Jūs turbūt pirmiausia išdėliosite? – pasiteirauju jaunutės pardavėjos, žvelgdama į šalia ant prekystalio iš tų dėžių statomą pilį. – O jūs ko būtent pageidausite? – paklausia mergaitė su lyg teptuku nubrėžta švelnia šypsenos linija. – Aš tik vieną croissaint…- tariu lėtai, nes dar abejoju, bo akys nuo gausos raibsta. – Taip, vieną, prašau. Ir seku akimis jos ranką, arčiausiai esančios dėžės link tiesiamą – ranka sugrįžta prie manęs jau su croissaint ant atverto delno. Pats pirmasis šį rytą prancūziškas ragelis man, pirmasis visame mieste, matau – lengvas, purus, trapus, it bičių korys iš daugybės perregimų sluoksnių nunertas – nuryju seilę, įsivaizduodama, kaip jie tirpsta mano burnoj, saldūs, sviestiniai… – Štai, prašau. Du litai dešimt. – Labai jums ačiū,– ištariu lūpomis ir akimis šypsodamasi. Pasukusi išėjimo link mergaitei ir vyrukui palinkiu geros dienos ir pravėrusi duris išgirstu pavymui jų balsus besišypsiančius man taip pat atsiliepiant.

Gatvės jau pradeda pildytis žmonių – kiekvieną minutę vienas po kito jie praveria girgždančius savo mažyčio vidinio kiemelio geležinius vartelius ir žengia žingsnį į gatvę, į miestą. Kiekvienas, su kuriuo prasilenkiu, man nusišypso lūpomis ir akimis. Gera matyti juos tokius – jų ankstyvą sekmadienio rytą besišypsančius. (Prasilenkdamas su kitu praeiviu gatvėje visuomet nusišypsok – mokslininkų įrodyta, kad nepažįstamojo šypsena žmonėms duoda gero daug daugiau, nei mes linkę manyti).

Pradėsiu bėgioti mieste, senamiesčio gatvėmis, rytui auštant. Nori tikėk, nori ne, bet žengus pirmąjį žingsnį, man saulėtas rytas po tamsios nakties nušvito. Ne veltui byloja senovės išmintis -  “Sveikame kūne sveika siela”.

*****************************************************

 Prieš beveik trejus metus atėjusi į darbą tuomet naujų kolegų meilę turbūt nusipirkau bevaišindama juos visiems pažįstamu “tinginiu” – tuomet, pradžioje, matyt, iš to jaunatviško noro kitiems įtikti ir patikti juos lepindavau juo bene kas savaitę. Per tą laiką išbandžiau ne vieną jo gaminimo būdą, tačiau man, gana konservatyviai, pats skaniausias yra tas jo tradicinis variantas, gaunamas iš trijų pakelių sausainių, indelio kondensuoto pieno, pakelio tikro sviesto ir trijų šaukštų kokybiškos kakavos, paskaninus – jei po ranka – saujele razinų ir kelias minutes paskrudintų riešutų ir/ar brendžio/vanilės ar migdolų esencijos vienu kitu lašeliu. Visgi, turiu pripažinti, per “n” metų gaminti tą patį saldumyną “n-tąjį” kartą pritrūksta ūpo, juolab, daugybė kitų dar nė karto gaminti nemėgintų saldumynų laukia savo eilės nuolat pildomame sąraše. Aš vis karts nuo karto bandau kolegas pripratinti prie naujų atradimų,  bet tas tinginys – rodos gi, toks paprastas – jiems lyg niekuo nepakeičiamas – vistiek jo nuolat ilgisi ir užuominomis prašo. Užtat kaip nudžiugiau šį savaitgalį,  kai intuityviai pajutusi, jog jau atėjo metas juos man ir vėl palepinti, vartydama balandžio mėnesio žurnalo “Virtuvė” numerį, radau Virtuvės mitų griovėjų siūlomą tradicinio tinginio alternatyvą – pavasarį, gi, kaip jau kalbėjom, metas visiems atsinaujinti. Taigi sekmadienio vakarą praleidau metiduodama, lyg su minkštu moliu delnuose žaisdama, lipdydama mėtinius tinginio triufeliukus. Ir galiausiai, turiu pasakyti, kad atiduodu savo pagarbą Alfui, Marčiui ir Ali už šitą idėją, už be abejonių tobulą skonių kombinaciją.  Drįstu garantuoti, kad tradicinis tinginys, virtęs elegantiškais triufeliais su baltuoju šokoladu ir gaiviu mėtų bei citrinos derinio akcentu, ištirpdys jūsų artimųjų širdis. Triufeliukai sulaukė pagyrų iš visų juos ragavusiųjų, o mano širdis labiausiai džiaugėsi, besiklausant mano mielos “sugyventinės” įspūdžius – žinau, ji tokiais dalykais taip pat mėgaujasi ypatingai – lėtai, stengdamasi užčiuopti ir suprasti kiekvieną mažiausią skonio niuansą – jai triufeliukai priminė kokteilį “Mojito” (geras pastebėjimas, Linut!).

Tinginio triufeliai su baltuoju šokoladu ir mėtomis

2 pakeliai sausainių (aš tinginiui visuomet naudoju sausainius “Selga”, bet kitiems labiau patinka “Gaidelis”)

200 gramų baltojo šokolado

pusės skardinės saldinto sutirštinto pieno

šlakelis brendžio (aš neturėjau, todėl įlašinau kelis vanilės esencijos lašelius)

sauja šviežių mėtų lapelių

1 citrina

cukraus pudros (kakavos, kokoso drožlių…) apvoliojimui

Sausainius susmulkinti, suberti tarkuotą citrinos žievelę, įlašinti brendžio. Vandens vonelėje ištirpinti baltąjį šokoladą, supilti saldintą sutirštintą pieną ir gerai išmaišyti. Nukelti nuo garų. Mėtų lapelius smulkiai sukapoti/sutrinti smulkintuvu, sumaišyti su pusės citrinos sultimis (aš užsimiršusi įspaudžiau visą citriną, bet tai “reikalo nepagadino”). Sausainius sumaišyti su mėtų tyrele ir šokolado mase.
Iš kiek pravėsusios masės formuoti norimo dydžio rutuliukus ir dėti juos į šaldytuvą kelioms valandoms, kol sustings. Ištraukus iš šaldytuvo rutuliukus apvolioti cukraus pudroje ar kituose pasirinktuose prieduose. 

Aš vieną dalį pudros sumaišiau su kokoso drožlėmis, o kitą – su kakavos milteliais – taip gavau dviejų skirtingų stilių triufelius – vieni, mažyčiai balti, man dvelkė subtiliu švelnumu, o didesni tamsiai rudi prašėsi žiupsnelio aukso prabangos.

Mėgaukitės rytą arba popietę su arbata ar kava.

Pamąstymui ir muzikiniam fonui – Chris Rea “Gone Fishing”

Iš seno kevalo išsineriant

Kai atsiriboju nuo visko ir aplink nebegirdžiu nieko tik savo rimstantį  kvėpavimą ir ritmingą širdies plakimą, ir užmerkusi akis pasineriu į save iki gelmių,  tada pajuntu, kaip suaugusi su Gamta esu – mano kūnas pulsuoja su vėju, šyla su saule, užlieja kaip žemė gaivinančia vėsa, kerojasi su medžių šaknimis.

Šiomis dienomis stebiu, kaip it lazdyno riešutas auga Gamtą apglėbęs branduolys – palengva besiplėsdamas vis stipresne jėga spaudžia jį supantį kevalą. Tuoj jo luobelė ims trūkinėti, išsivagodama siaurais ruoželiais  kaip upės vingis po laukus. Ir štai staiga, vieną akimirką, lyg netikėtai, jis prasiverš jau sunokęs, šviežiai žalias, truputėlį šlapias – išleidęs energijos subrandintus gyvybės syvus, gaiviai kvapnus – primindamas apie dobilų medumi kvepiančias būsimos vasaros pievas, jaunas ir linksmas, gyvybingas.  Išdžiuvęs, sausas ir suskeldėjęs jo rudas kevalas susigers į žemę kaip senolis, nugyvenęs savo -  tylus, orus, su vos įžvelgiama šypsena užleisdamas vietą naujai užgimusiai jaunystei. Man tas laukimas sprogimo Gamtoje toks begėdiškai jaudinantis, neramus. Patinka man šitas laikas. Laukimo nuojauta dovanoja šelmišką šypseną – panašią į tą, kuri vis prasiveržia smagiai bešokinėdama ant  besistengiant sutramdyti kandžiojamų lūpų kampučių, kai saugodamas tau vienam patikėtą paslaptį, tu jau žinai, kas netrukus bus. Aš empatiškai laukiu kartu su Gamta. Kartu su ja sunoksiu ir kartu atgimsiu. Ir tuomet abi džiaugsimės, kad esame viena kitai tokios artimos ir ištikimos, kad kartu esame.

Ilgai nerašiau, nors per tą laiką Įkvėpimas buvo atėjęs keliskart – nutvėręs už rankogalio papurtė, tik anei plunksnos, anei lapo neturėjau po ranka. Kartais turėjau, bet atstūmiau jį išlaisvinusi savo ranką jėga.  Atstūmiau, nes abejojau. Bet jis, mano Įkvėpimas, pasirodo, ne iš kelmo spirtas – nesitraukia, atkaklus stovi už nugaros ir abiem rankom įsirėmęs stumia, į ausį šnabždėdamas mano norą fiksuoti savo “suvokimus” – tam,  kad atsigręžusi galėčiau matyti, kokiu keliu į “čia” atkeliavau. Juk man įdomiausios – kelionės į Save.

Prisimenu dabar, kokia nerimastinga aš buvau žiemos vidury – kaip nežinia ir baimė mano sielą  drąskė, kaip tampė kūną į priešingas puses “atsakomybės” prieš kitus ir noras sekti savo širdimi, kaip džiovino gerklę pasimetimas, besiblaškant tarp atsakymų į klausimą “kur link man eiti?”, kaip tą kartą visus vidurius nuplikė užviręs vienišumas…O šiandien stoviu lengva it ant nosies nutūpęs pienės pūkas. Lengvai kvėpuoju ir lengvai ryju – kliūčių pakely nesutinkant. Dabar jau žinau – Gyvenimo neatsiejama dalis yra nerimas. Nuo jo, kaip nuo bet kurio kito savo jausmo, nėra ko bėgti – išgyventi jį reikia. Sakysi, “mandra kalbėti – pasakyk, kaip išgyventi, kai toks jausmas kaip nerimas, įsiveržęs  į vidų, neglosto švelniai pirštų pagalvėlėmis, o slenka lyg tyčia drėksdamas odą nagais?”. O jeigu pamėgintum savo nerimą pažinti?

Pasisodink jį vieną vakarą greta savęs, ant pinto krėslo kaimo sodybos terasoj, įduok jam į delną krištolinę taurę raudono vyno (ir pats sau įsipilk) ir paleidęs žvilgsnį į laukų tolį – ten, kur žydrą dangų teptuku raudonais tonais vakarėjanti saulė vilgo, pabandyk jį prakalbinti ir prasmę jame surasti.

Toks vakaras po vakaro ir mano nerimas tapo mano sielai draugu. Tai jis, vartydamas prieš saulę krištolo taurę ir žvelgdamas į jos atšvaitus, žėrinčius vyne, mane atvedė čia, kur šiandien esu – nuo miško ataidint medžių viršūnėmis jo skambantį balsą išgirdau:

Nebus taip baisu, jei būsi savimi – todėl, visų pirma, atsipalaiduok. Tai, ko bijai, pati susikuri. Ar pagalvojai, kad leisdama sau būti savimi, ne tik pati lengvai jausiesi, bet įkvėpsi būti savimi ir šalia tavęs esantį? Atsivėrusi taip pat leisi kitam pažinti tai, ką tavo Kūrėjas, pasitelkęs tave, norėtų jam pasakyti. Galiausiai, gali būti, kad ir pati atsakymus į savo klausimus surasi.

Nustok kreiptis patarimų į kitus – niekas geriau už tave nenutuokia, kuriais keliais tu nori eiti, ir nė vienas pataręs neprisiims atsakomybės už tavo klaidas. Atsakyk sau sąžiningai – ar daugeliu atveju, kreipdamasi patarimo į kitą, tu iš tiesų nenori gauti tik patvirtinimą tam, ką jau pati nusprendusi esi? Nustok jaudintis, nurimk – visus atsakymus žino tavo širdis – tik leisk jai prabilti. Kitų patarimuose nuskendusi jų gyvenimo patirtis. 

Nesinerk iš kailio bandydama nubėgti į rytojų, kad paserviruotum stalą rytojaus pietums ir pasiklotum lovą rytojaus miegui – tik bergždžiai eikvoji jėgas,  nes tik “čia” ir “dabar” yra tai, ką turi. Visus rytojus Laikas atskleis. Pajutusi nesutramdomą smalsumą, tikėjimo ir pasitikėjimo leiskis apglėbiama. 

Nieko nelauk – šiandien gyvenk tokį gyvenimą, kuris tau atspindi tave.

Dar daug dalykų mano nerimas man pasakė, tik jie sugulė į mano galvą kaip žinojimas,  žodžiais kitiems neatkartojamas.

Tai tie patys akmenys, pakelėse neva tylūs stūksantys per amžius, man ir tau pro juos einant.

Kai kitą kartą gyvenimas pametės tau citriną, pagamink iš jos citrininių “saldainėlių”.

Kokosiniai citrininiai kvadratėliai

Pagrindui:

2 puodeliai miltų

1/2 puodelis cukraus pudros

115 g šalto sviesto

Viršutiniam sluoksniui:

2 puodeliai cukraus

2 citrinų sultys ir žievelė

4 v. š. miltų

4 išplakti kiaušiniai

1 puodelis kokoso drožlių

žiupsnelis druskos

Įkaitink orkaitę iki 180 laipsnių. Dubenėlyje sumaišyk miltus ir cukraus pudrą. Įmaišyk kubeliais supjaustytą sviestą, kol tarp pirštų masė byrės lyg smėlis (nepermaišyk). Iš gautos masės sviestu išteptoje 22,5 cm x 32,5 cm dydžio stačiakampio formos skardoje pirštais spausdamas suformuok pagrindą ir kepk 20-25 minutes arba tol, kol švelniai parus. Ištrauk iš orkaitės.

Viršutiniam sluoksniui sumaišyk miltus su cukrumi, supilk švelniai išplaktus kiaušinius, išspaustas citrinos sultis ir smulkiai nutarkuotą citrinos žievelę, kokoso drožles ir druską. Užpilk gautą masę ant iškepto pagrindo ir įkišk atgal į orkaitę 20 minučių. Ištraukęs iš orkaitės, apibarstyk cukraus pudra. Prieš pjaustydamas, leisk visiškai atvėsti (idealūs krašteliai gaunasi pjaunant kitą rytą, palaikius pyragėlį per naktį šaldytuve).

Gautus kvadratėlius įsuk į baltą drobę, įdėk į popierinę dėžutę, šalia patalpink susuktą popieriaus juostelę su ranka užrašytu palinkėjimu, perjuosk dėžutę žalsvai geltona šilko juostele ir gamtoje atvėręs ją draugui prieš saulę pavaišink. Šypsokitės ir mėgaukitės.

Gaiviai rūgščiai saldu. Man vieni tobuliausių.

Keistuoliai

Vilnijančios plaukų sruogos, karts nuo karto papuošiamos lėtu pirštų prisilietimu, švelnus nugaros linkis, raudonų lūpų žaismas ir skambus juokas užvertus galvą ir atveriant ruoželį kaklo nuogumo, saldus geidulingas žavesys, sklindantis nuo riešų ir krūtinės, ir tas spurdantis, godus vilties pasiklydusios stirnos žvilgsnis, klapsint blakstienomis kaip drugelio sparnais, kai prasivėrus durims įžengia “O gal tai jis?”…

Plačiai apglėbta kojomis ir rankomis erdvė, lyg ant pjedestalo pakylėta krūtinė ir jėgos alsavimas atrėmus nugarą į medinį kėdės atlošą, dešinės rankos delnu suspausta pustuštė viskio taurė, o kairės pirštais paremtas smakras, smiliumi glostant jo kamputį,  ir  lyg sarkastiškas, lyg šelmiškas šypsnys skruostų duobutėse, atsispindintis ir  skvarbiame žvilgsnyje, akimis tariant “Taip, į tave”…

Išalkusių patelių ir nepasotinamų patinų žaidimas.

Juokinga jų beribėje linksmybėje girdėti flirtuojančią tuštybę, matyti netikrumą, užuosti pasipūtusį kovos kvapą. Graudu jų taurėse jausti kartų lyg tulžis slaptai skandinamo vienišumo skonį ir regėti besimuistančią laibą viltį, kurią jie bando užkabinti liežuviu vietoj jo.

“- I like to turn around in the dark to see the faces of the people around. And I also like to spot the little detail nobody will ever see.”

Stebėdama jų gyvenimą, aš ironiškai šypsausi Amelijos Pulen iš Monmarto žvilgsniu.

“The outside world seems so dull, that Amélie prefers to dream her life…”

Aš dievinu penktadienius su jaukiais pašnekesiais mažytėje draugijoje namie, kai valandėlę kitą  pasisukiojusi virtuvėje  paruošiu padėkliuką užkandėlių,  apibarstytų meilės trupiniais,  susikeliu kojas ant sofos, priglaudžiu galvą prie minkščiausio peties ir šypsodamasi stebiu mūsų šešėlius, žaidžiančius ant sienų, vašką, varvantį žvakės liemeniu,  ir  vyno “kojeles”, slenkančias plonyčiu taurės stiklu…Kaip gera šitaip pasitikti nubudusį žiovulį po vidurnakčio, o paryčiais juoktis veidrodyje iš raudono vyno pėdsakų, likusių virš lūpos…Atsikėlus ryte, kai visas miestas dar miega ir ausis sukruta tik nuo karts nuo karto prabūzgiamo jo knarkimo, praverti langą, nuprausti veidą įkvepiama ryto gaiva, ir mikliai apsižvalgius panardinti pirštus į šlapią sniegą ant palangės, ir šyptelti iš to širdį užplūdusio malonumo…

“She enjoys all sorts of little pleasures, putting her hand in a bag of seeds, piercing the crust of crème brûlée with the tip of a spoon.”

O tada įkišti kojas į šiltus aulinius batus ir išeiti į gatves – prabristi pro balas, stebint jose pirštų įspaudus, paliekamus  krykštaujančio lietaus, sušlapti iki paraudusio nosies galiuko ir sugrįžus atgal visu kūnu pasinerti į saldžiai glostančius aksominius kakavos purslus…Atskleisiu paslaptį – kad kava ar kakava būtų tobulai skani, reikia šaukšteliu minkštai jos šonus pakutenti…Tuomet geriama ji šypsosi…Savo kasdienybėje mėgstu niūnuoti  prancūziškas melodijas, kurias girdžiu, ir siūbuoti linguoti į taktą, iki ausų pritraukus pečius…

“Amélie suddenly feels in perfect harmony with herself. everything’s perfect: the softness of the light, that little scent in the air, the peaceful sounds of the city.”

Kartais išsigąsti pats savęs, kai žiūri į kitus. Kartais norisi verkti, burnojant tą, kuris tave čia tokį patalpino, ir tartum ilgintis to pasaulio ir tų, kuriems tu priklausai. Ir tada tave apglėbia, paglosto ir nuramina, parodydamas pirštu į kitą, sėdintį tavęs greta -  “Štai”. Spindėjo aplink ją džiugi raminanti šviesa, kai savo žvilgsnyje jos akis pamačiau. Kai ji pradėjo kalbėti, šypsojosi mano siela artimą sielą sutikusi. Keistas jausmas ryte suprasti, kad visą vakarą tau, moteriai, nušvietė ir atgaivino ne naujas vyras, o moteris. Tai buvo vienintelis kontaktas, kurį tada parsinešiau – kaip patvirtinimą, kad einu teisingu keliu.

Kodėl žmonės kitokius nei jie vadina “keistuoliais”? Jeigu man tu kitoks nei aš, o aš tau kitoks nei tu, tai kuris iš mūsų keistuolis?

Dabar gimsta naujas projektas. Mano sielai džiaugsmas.

Tikėk ir lauk. Sulaukęs atpažinsi. Stabtelk, kai pamanysi “Koks atsitiktinumas…”.

Atsitiktinumų nebūna.

“Coincidence is God’s way of remaining anonymous.”

(Albert Einstein)

P.S. Vakar važiavau traukiniu saulei leidžiantis. Nemoku apsakyti, koks nepaprastai gražus buvo dangus – visas nutapytas švelnia žydra ir švelnia violetine spalvomis, su šen bei ten rožinės ir oranžinės patepimais ant garbanuotų debesų. Jo atšvaitai leidosi ant žemės, medžių, pastatų,  Gryna taiki Monet stiliaus harmonija. Užsižiūrėjau išsižiojusi ir per vėlai dingtelėjo, kad fotoaparatas su manimi – nelabai ką ir bepagavau – rodos, akimirksniu viskas susiliejo ir visa nuklojo tamsa. Būk budrus, būk akylas. Kad nepražiopsotum.

Filmas. Jei ieškosite filmo, panašiai keisto skonio, su panašiais keistais prieskoniais kaip “Amelija iš Monmarto”, pažiūrėkite to paties režisieriaus Jean-Pierre’o Jeunet senesnį jungtinį darbą su Marc Caro “Delicatessen” (1991 m.) – tai be abejonės vienas gražiausių vizualiai mano kada nors matytų filmų – tiesiog tobula spalvų, kolorito, tekstūros, detalių kompozija. Nuostabus išskirtinis kūrinys, daugeliu prasmių nepatalpinamas į tradicinius rėmus, todėl rekomendacija labiau keistuoliško kino mylėtojams.

Pakelk akis į žydrą dangų

Būna, žmogus kiekvienam sutiktam šypsosi arba juokiasi užvertęs galvą ir pridengęs burną ranka – nes tas juokas pliūpsniu veržiasi pro kraštus, tapšnoja delnu per petį kitam, sakydamas “Ėėė, viskas bus gerai!”, ir nė menkiausios abejonės negirdėti jo balse – negali netikėti, koks jis laimingas ir stiprus, o kaskart paklaustas “Kaip gyveni?”, nedvejodamas atsako “Puikiai!” ir kaip mat tai patvirtindamas šiltai nusišypso.

Mes esam daug platesni negu būdami vienas su kitu. Į “namus” sugrįžtam pasilikę vieni. Kada atsidūsti nevaržydamas savo kūno judesių. Kada esi tikras, jog čia esi tik tu ir tie, kuriais tu tiki.

Kad ir kokia stipri manausi esanti, kad ir kokia tikra esu, jog viską savyje valdau, kartais, pasirodo, galiu nustebinti save tai paneigdama.  Kartą, kai likau viena “vienišiausiam vienišume” (R. Keturakis “Motinos”), nejučia sukunkuliavo  viskas gelmėse ir kažkas nepažįstamas ar seniai pamirštas prasiveržė lyg raudonai įkaitusi lava iš ugnikalnio – šaižiai nudegindamas visa, ką lietė toj ertmėj pakeliui – vidurius, gyslas, gleivinę…- nuo pilvo iki pat gomurio – kol galiausiai išspjoviau jo kukulą nevalyvu ypu ir pasigirdo audringas drebinantis verkimas.  Aš nenorėjau jo ir bandžiau jį sustabdyti, stengdamasi įsiurbti atgal, bet vos tik bandžiau vėl nuryti,  supratau, kad ten jis jau nebesugrįš, nes iš paskos veržėsi jo nenutrūkstamas srautas. Ir buvau priversta pasiduoti. Atgailaudama pripažinti, kad mano netikra stiprybė nugalėta. Ir tik braukiau nuo veido varvančius tos deginačios lavos lašus, ir kvėpavau…Kvėpavau, leisdama tam, kas netikra, išeiti…

Vadinasi, gyva esu. Vadinasi, einu teisingu keliu.

Jei atrodo, kad blogiau nei šiandien nebegali būti, nueik į rytojų – gal tai bus gražiausia tavo gyvenimo diena. Aš nuėjau. Ir klegėjau, ir krūtinėj plyštant džiaugsmą jutau. Kad įvyktų pokytis, turi įdėti pastangų ir padaryti kitą judesį. Kūno ar minties. Įsiklausyk, ką siūlo tavo kūnas ar širdis.

Aš įsiklausiau ir pajutau norą bėgti. Tik dar nežinau – nuo ko nors ar tiesiog į priekį. Tikriausiai, ir tai, ir tai. Ir dabar bėgioju. Koks tai atradimas! Nesvarbu, kad dabar, kai šalta, bėgu ant bėgimo takelio sporto klube – aš visad regiu save bėgant pajūriu, kartais saulei tekant o kartais saulei besileidžiant. Kojas plauna ir gaivina vanduo, atriedantis iš tolių bangomis. Kai jau pagaunu vėją, rodos, bėgčiau nesustodama. Užlieja kūną džiaugsmo šėlsmas! Noras gyventi atgyja ir vėl tampa besotis – pažinti, įkvėpti, įtraukti, sugerti į save tą visą mane supantį pasaulį.   Ir  su kiekvienu įkvėpimu pasaulis  krūtinėje plečiasi iki begalybės. Už nugaros lieka tik nesuskaičiuojamai daug smėlyje įspaustų mano pėdų…

O tada pakėliau akis į dangų… Ir kokią nuostabią beribę žydrynę virš savo galvos pamačiau! Negi aš visą tą laiką vaikščiojau nudelbusi akis žemyn?! Norėjosi klausti kiekvieno sutiktojo, ar jis irgi mato, koks ypatingai žydras šiandien dangus. Ta spalva tą akimirką, rodos, vedė mane iš proto. Tik pajutau, kaip viena ranka nevalyvai, stebindama mane, išsitiesė ir pirštai perbraukė per tvoros strypus kaip improvizuodamas kūrinį pianistas per klavišus – minkštą susidūrimą su šalta geležimi jutau. Susigėdusi apsidariau aplink kaip vaikas. O tada viena koja pasidarė sunki ir ėmiau ją vilkti kaip sužeistą per sniegą, klausydamasi to traškesio po padu – visai kaip vaikystėje, kai šaligatviu einant mama bardavo – “Nevilk kojų, gražiai eik!”, o aš vistiek dar taikydavausi nugvelbti vieną kitą brūkštelėjimą koja paslapčia…Atrodė, kad to skaistaus žydrumo prisipildė visas mano vidus. Tuščioj erdvėj prieš akis išniro sauja sniego dulkių – lyg kažkam iš dangaus nuo rankos krentant – jos lyg miniatūrinės balerinos sukosi aplink savo ašį, spindėdamos saulės spindulio nutviekstos.

Pasaulis čia nesibaigia. Ir  tu gyvesnis nei manaisi esąs. Supurtyk save. Pabusk.  Pakelk akis į žydrą dangų…

Muzikinis  fonas -

Aleliuja…

“Tebus palaiminta ta pati visų kraštų saulė,

Kuri visus žmones paverčia mano broliais,

Nes visi žmonės vieną rytą ją pamato kaip ir aš,

Tą nekaltą rytą

Kiekvienas tyras ir jautrus

Su ašara akyse

Nejučia atsidūsta,

Tarsi vėl tapęs pirmykščiu, tikru Žmogumi,

Kuris andai regėdavo patekant saulę…” *

 

Tokį rytą kaip šis aš vėl džiaugsmą pajutau. Pramerkiau akis, gyvenimo žadinama, ir pamačiau besišypsančią saulę, išsibarsčiusią švelniai žydro dangaus patale. Šįryt ji dūksta kaip vaikas, kūlversčiais verčiasi ir ritinėjas pirmyn atgal tuose minkštuose pataluose, ir kiekvieno, šįryt šitam mieste nubudusio, burną paliečia delnais, ir uždeda ant jos šypseną. Ir šypsena nušviečia visą veidą. Šypsosi mano lūpos (jaučiu pakilusius skruostikaulius). Šypsosi širdis (jaučiu viduje žaidžiančią tą džiugią šilumą). Pagaliau tą pamestą kelią vėl suradau, savaites  sausoje dykumoje besiblaškiusi. Plačiai išsižiojusi nuryju šalto oro gurkšnį. Gaivinantį ir maitinantį.  Aleliuja.

Aš mąstau apie tai, kokia laimė yra gyventi. Būti čia dėl priežasčių, kurių visų turbūt niekada nesuprasim. Aš esu. Aš esu čia. Šitame stebuklingame pasaulyje. Vienas iš stebuklų. Džiaugiuosi tuo, kokia esu, ir nenorėčiau būti niekuo kitu. Aš įsimylėjusi savo vaikiškai naivų atvirumą. Atvirumą pasauliui, kuriame gyvenu. Dabar jau suprantu, kad šitaip tą pasaulio grožį matau – netgi ten, kur kiti jį neįsivaizduoja esant – dėl to, jog mano draugai – ta ištikima melancholija, tas dažnas blaškymasis ir pasimetimas ir  tas karts nuo karto užsukantis liūdesys.

 

“Kenčiantys žmonės Pasaulį daro įdomų,

Jeigu nebūtų netobulumo, mums jo trūktų,

O turi būti daug įvairovės,

Kad mes galėtume daug pamatyti ir išgirsti…”

 

Aš mąstau, kad svajonėse gimstantis idealizmas nėra lengvas, bet to vertas. Esu lengvai pasimetusi, išsiblaškiusi ir suglumusi moteris, norinti išbandyti viską, daryti viską, būti viskuo. Kas kartais atveda į visišką išsekimą. Bet aš žinau, kad noriu, ir žinau, kad galiu, ir žinau, kad neturiu ko bijoti – nes mano kūne yra mylinti širdis, o mano rankose – viltis ir tikėjimas – galingiausi deglai, su kuriais aš visa pasitinku.

 

“Šalčiai ir speigų metas man tarsi gaivinantis oras,

Nes mano prigimtis visuomet sutampa su aplinka…

<…>

Aš priimu gyvenimo sunkumus kaip savo likimą,

Priimu juos kaip skaudų viduržiemio speigą - 

Ramiai, nedejuodamas, kaip žmogus, kuris viską sutinka

nuolankiai ir paprastai,

Kuris sugeba džiaugtis ir pritaria…” *

 

Aš kasdien mąstau apie knygas, kurių dar nežinau esant, ir apie puslapius, kurių dar neskaičiau. Kiek daug dar aš turiu išmokti. Tikiu, kad tai, jog šitą suprantu, jau yra daugiau nei pakankama. Palaiminta esu šitame kelyje. Aš žinau, pro kur noriu eiti, ir ką noriu kelyje pamatyti. Dėl to taip ir turiu – visą, kelyje sutiktą, aš prisišaukiu pati. Žinau, kad šita kelionė yra nuostabiausia, kas man gali nutikti. Tai iššaukianti kelionė – kuri tikrina mano dvasią ir sielą, nes joje savo baimes pasitinku. Bet mano baimės yra didžiausi mano džiaugsmai. Nes stodama prieš jas, tobulėjimo link aš žengiu.

“Tepalaimina mane už viską, ko nežinau,

Juk aš džiaugiuosi viskuo, kaip žmogus, žinantis, kad  yra saulė.”

 

Aš mąstau, kad šiandien turiu išmokti nustoti rūpintis dėl to, kas bus, ir dėl to, ką pamanys kiti. Turiu prisiminti amžiną tiesą -  gyventi čia ir dabar, bendrystėje su savimi. Atlaisvinti kelią romiai ir kantriai šalimais žengiantiems taikai ir dėkingumui. Įsiklaustyti į sielą ir eiti jos diktuojamu ritmu. Juk šitaip gera ir lengva yra girdint ją šaukiant – “Gyventi yra nuostabu!”. Stebėti viską aplink – tviskančius danguje saulės spindulius, baltus sniego patalus ant miesto stogų ir šerkšną ant beržo šakos, greitai skraidančius paukščius (nes prie minus dvidešimt jiems irgi uodegas šąla), girgždesį po atplyšusio bato padu, tam tamsiai apsirengusiam vyrui brendant per pusnį, kakavos burbuliukus, tirpstančius besisukančiame karšto pieno sukūryje…

“Svarbiausia yra gebėti matyti,

Gebėti matyti ir negalvoti,

Gebėti matyti, kai žiūri,

Negalvoti, kai žiūri,

Ir nematyti, kai galvoji.” *

 

Aš mąstau, kad už viską, ką mums dovanoja gyvenimas, nuostabiausia yra kiekvienas kelyje sutiktas žmogus. Nes – tik jeigu atviras esi – kiekvienas, kelyje sutiktas, tau gali galvą pakreipti ir pamatysi pasaulį dar kitu kampu. Ir šitaip tavo matymo laukas plečiasi. Ir šitaip pletiesi tu. Atrandi daugiau. Daugiau supranti.

Šįryt iš draugės padovanoto “laimės šulinio” ištraukiau lapelį su užrašu: “Tampi tuo, apie ką galvoji. Esi laisvas galvoti, apie ką tik nori, gali pasirinkti mintis. Šiandien pasistenk rinktis vien tik geras.” Sena nauja tiesa. Taip ir keliuosi, taip ir einu – gyventi Meilę ir Džiaugsmą. Aš žinau, kad šiandiena ir rytojus bus daug nuostabesni, nei galėjau numanyti.

Noriu tikėti, kad manyje visada gyvens ta maža mergaitė, kaspinu perjuostom juodų plaukų kasomis – atvirom akim į visą, kas aplink, žvelgianti, norinti daug įvairaus patirti, žinanti, kad viskas galiausiai bus gerai ir geriau, nei ji dabar žino, ir suprantanti, kad jos kelias – nuostabus. Ji žino, kad galiausiai vistiek danguje jodinės ant balto žirgo, besišypsančia skraiste apsigaubusi, pievoje žaliai beribėje.

 

“Laimė ir ramybė priklauso tik sau.

Laimė nėra tavo, nes tu nežinai, kad ją turi.

Ir ramybė nėra mano, nes aš žinau, kad ją turiu.

Jos abi tiesiog yra, ir krinta ant mūsų kaip saulės spinduliai,

Kurie glosto tau pečius ir šildo tave, kai tu galvoji

apie kažką kitą.

Man jie plieskia tiesiai į veidą, ir akina, ir aš galvoju tik apie saulę.”  *

 

 

* Ištraukos iš Fernando Pessoa poezijos rinktinės.

 

 

Kryžkelėje

Kartais galvoju, kad norėčiau gyventi visuomenėje, kurioje žmonės tarpusavyje nesikalbėtų balsu. Kalbėtų lengvai besišypsančios lūpos, nuoširdžiai žvelgiančios akys, švelnūs, it nekalti prisilietimai. Kaskart susitikę ar atsisveikinę įbruktume viens kitam popieriaus skiauteles su vienu sakiniu arba ilgus laiškus, į ritinėlius susuktus – su žinute apie tai, ką nori pasakyti. Ir tada kiekvienas, paslėpęs tuos popierėlius suspaustame delne, skubėtų į savo vietą, ką gavęs paskaityti. Aš lipčiauį didelį kalną – kad garsiai perskaičiusi gautą žinutę, išleidusi ją į pasaulį, galėčiau giliai įkvėpti pievų ir iškvėpti kalnus, atsilošti į išmintingą medį ir, plačiai šypsodamasi beribiam dangui ir visam žmonių kraštui, nuo kalno kaip ant delno matomam, ką perskaičiusi apmąstyti. Man kartais baugu girdėti, apie kokius niekus mes kasdien kalbamės, kiek nereikalingų žodžių pasakome arba, nesugebėdami išreikšti savo minčių, girdime save sakantį visai ne tai, ką norime pasakyti. Ir dar – mes patys kalbame, bet nemokame kito klausytis. Tokie monologai tarp mūsų stato sienas iš nesusikalbėjimų, nesupratimų, įžeidimo, šmeižto, apkalbų, apsimetimo, netikrumo…ir griauna tvirtoves, mūsų santykiams statomas ar pastatytas. Todėl aš daug labiau mėgstu rašyti -  kai minties daigelius galiu apgalvoti, netikusius atrinkti, gerus sunokinti ir neskubėdama raidė po raidės iš jų sukurti esę – tikrą savo širdies kalbą. Kad ir kaip – balsu ar raštu – kalbėti reikia – kad viens kitą suprastume ir kad geriau suprastume patys save.

Šiandien stovime jau įžengę pro Naujųjų metų vartus. Prieš akis aš regiu kryžkelę. Stoviu kaip niekad laisva. Mąstau apie pasirinkimus ir apie drąsą būti savimi. Noriu tas mintis į krūvą surinkti – kad niekad nepamirščiau, kuo būdama šitoje kryžkelėje tikėjau ir apie ką mąsčiau.

Kas aš esu? Kur keliauju? Kur link turiu eiti, kad mano siela nurimtų? Ilgai plaukiau pasroviui, mąstydama, kur ta srovė mane neša, ir tik abejojau, ar tikrai noriu ten patekti. Iš paskos įsikabinusi vis sekė mintis – “Ar gyvenimas ir turi būti toks?”. Priėjusi šitą kryžkelę, atsisėdau čia pat ant žvyrkelio, kad susitikčiau su savimi,  surinkčiau save iš minioje išbarstytų fragmentų ir apmąstyčiau vertybes, kuriomis aš tikiu ir kuriomis noriu grįsti savo gyvenimą.

Savo gyvenimo scenarijų galime pakeisti vieninteliu pasirinkimu. Tas pasirinkimas gali būti didelių permainų  pradžia. Ir tas baugina – pasirinkę viena, kitoms galimybėms užtrenkiame duris, o tada abejojame, ar tikrai teisingai pasirinkome. Pasirinkti gyvenimo kelią juk ne tas pats, kas pasirinkti dantų šepetėlio spalvą? Baiminamės dėl savęs. Nerimaujame, kaip reaguos kiti.  Kai tik pradedu manyti, kad valdau situaciją, staiga viskas susiūbuoja ir  mano pastatytas neva jau saugias buveines praryja vėtros, potvyniai ir ugnis. Tikėjimas skausmingai grumiasi su gundymu paskęsti neviltyje. Abejonės, klausimai, svarstymai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Reikia surasti drąsos gyventi savo gyvenimą ir drąsos priimti atsakomybę už savo sprendimus. O ir suklysti nėra blogai, blogai yra paslydus nesikelti. Parvirtau, atsikėliau, nusivaliau ranka purvą nuo veido ir einu toliau.  Bet einu savimi. Ir dar  tvirtesnė nei buvau. Turbūt ne veltui sako – jei Dievas uždarė vartus, apsižvalgyk, ar kažkur neatidarė lango. Klaidžiojimai – tai ne prarastos galimybės, tai ta pati kelionė. Tikra kelionė į save.

Dar prieš Kalėdas priėmiau sprendimą nebebėgti nuo savęs ir būti sąžininga sau ir kitiems. Net jei tai reiškia plaukti prieš srovę. Aš noriu leistis į kelionę. Į savęs pažinimo kelionę. Sugrįžti į save per kitus. Nes pradedu galvoti, kad ramybės neranda tas, kad per daug susirūpinęs  savimi. Gal įveikę savo egocentriškumą ir išsigydę nuo susireikšminimo, leisime savo prigimčiai skleistis?  Suprantu, kad mano pasirinktame kelyje nebus  mažiau kryžkelių, nes gyventi – tai nuolat rinktis ir būti kryžkelėje, o nepažįstamame kelyje  mąstyti reikės dar labiau. Kad ir kokie išbandymai lauktų, tikiu – grįšiu turtingesnė. Nesėkmės ir išbandymai jau seniai manęs nebegąsdina – nuo tada, kai supratau, kad tai priešingai – dovanos. O tikra kelionė tuo ir nuostabi – kad ji visada yra nuotykis. Jei žinotume visus išbandymus, kurie mūsų laukia, tikriausiai liktume namuose. Svarbiausia – žengti pirmąjį žingsnį. Tikiu, kad stebuklingą pasaką gali susikurti ir ten, kur esi, bet jei turi galimybę atsiverti plačiau – dar daugiau pamatysi ir daugiau pats sukursi. Šiandien aš noriu atsiverti tam nepakartojamam nuotykiui – gyvenimui. Juk jį turiu tik vieną. Vienintelį ir unikalų kelią nueiti savo kelią. Noriu pabandyti tik pasukti kita kryptimi, bet ir toliau eiti savo tempu, neskubėdama, be baimės, kad kiti mane kažkur pralenks, stabteldama, užfiksuodama ir apmąstydama akimirkas, kurios niekada nepasikartos. Vieninteles ir nepakartojamas. Tai iš jų aš kuriu spalvotą savo gyvenimo kaleidoskopą, kurį vartydama galiu šypsotis gražiausias ir tikrausias patirtis prisiminusi. Kiek daug iš mūsų šiandien gyvename kasdienių rūpesčių labirintuose arba paklūsdami kažkieno kito primestoms normoms, atsisakydami savęs – tarsi atmestinai rašytume gyvenimo juodraštį, kurį paskui galėsime ramiai perrašyti. Kiek daug iš mūsų tiesiog vaikomės madingo ir žėrinčio įvaizdžio kerų – turtingųjų ir įžymybių, neva elito, neva laimingo  gyvenimo recepto. Bandydami jį kopijuoti – kad ir tik viena kita detale – mes konkuruojame  vieni su kitais, tartum kaudamiesi mūšyje, apsikraudami gerovės ženklais, tartum siekdami taip viens kitam savo vertę įrodyti. Bet negi žmogaus didybė priklauso nuo jo socialinio statuso, pareigų, politinės, ekonominės galios, rūbų naujumo, jį supančių žmonių, partnerio, aksesuarų…? Taip gyvendami, galiausiai tampame ne kuo kitu, tik standartinėmis tapatybėmis. Nepasiekiamiausiuose kampuose voratinkliais apsivijus laikome tikruosius turtus, nes kaip visi tikime, kad jei žmogus susitelkia ties jais, tai reiškia, kad jis gyvena nevisavertį gyvenimą. Mes verčiau bėgame nuo tikrovės, paskęsdami nerekalingų pirkinių – maisto, kvaišalų, kitų daiktų ir pramogų jūroje. Ir taip plaukiame nelaimingi. Nes kažko ilgisi mūsų širdis. Viena pažįstama moteris (beje, kasdien aktyviai kritikuodama kitų gyvenimą) periodiškai sako – “saulėtų krantų pasiilgo širdis” ir  įsipila šlakelį brendžio į kavą. O gal ilgimės laisvės būti savimi? Vieną dieną vistiek teks nusimesti visas kaukes ir priimti save tokį, koks esi, be įvaizdžio grimo. Tądien nebus svarbu tavo turtai, pareigos, diplomai, tada bus svarbu tik tai, ar tu savo gyvenimą gyvenai.

Šiandien jaučiu tik tai, kad nebenoriu suktis tame tuštumos ir beprasmybės pojūtyje. Nebenoriu vaidinti ne savo vaidmenį marionečių teatre. Nebenoriu prisijungti prie tų, kurie stebi kitų gyvenimą vietoj to, kad gyventų savo. Mano siela ilgisi gyvenimo tikro ir prasmingo. Noriu eiti savo keliu.

Ir vis dėlto, sunkiausia suprasti, kuris kelias yra man skirtas. Bet jei šiandien nežinau atsakymo, nereiškia, kad jo negausiu rytoj. Reikia tikėti.

Kalėdų proga dovanojau draugams filmą “Ashes and Snow” (2005). Kiekvienas į jį turbūt pažiūrės savaip. Mane jis pažadino ir man atmerkė akis.  Labai rekomenduoju jį visiems, ypač tiems, kas domisi fotografija, menu ir visiems, kas tiesiog nori paiilsėti nuo kasdienybės ir pasileisti bent į trumpą kelionę į save.

Žodžiai, skambantys filme, nepakartojami. Apie muziką ir vaizdus net nekalbu – jie žadą atima.

“One day, when you have crossed your last river, you will stand before an elephant who will measure the vallue of your life not by how many miles you have traveled and how much you have seen, but rather by how much you loved”.

“Ever since my house burnt down, I see the moon clearly, I gazed upon the Evens that have fallen in me, I saw the Evens that I held in my hands, but let go, I saw promises I did not keep, pains I did not sooth, wounds I did not heal, tears I did not shed, I saw deaths I did not mourn, prayers I did not answer, doors I did not open, doors I did not close, lovers I left behind and dreams I did not live, I saw all what was offered  to me, that I could not accept. I saw the letters I wished for, but never received; I saw all that could have been, but never will be”.

“What matters is not what is written on the page, what matters is what’s written in the heart.“

Susidomėjusiems apie šį filmą rimčiau – čia.

Naujaisiais metais jums linkiu rinktis tai, kas tikra, ir nesiliauti keliavus – po miestus ir save (nepamirštant, kad svarbiausia – žengti pirmą žingsnį).

Stebuklo nuojauta ir laukimas…

Visur tviska, blizga, skamba, žiba, dūzgia, mirgu margu.  Visi rašantys, kepantys, siuvantys, grojantys “rašo”, “kepa”, “siuva”, “groja” Kalėdas.

Sau pažadėjau, kad šiemet mano dvidešimt keturios dienos iki Kalėdų bus ypatingos. Nesiblaškyti tarp chaoso, apatijos, tobulybės, tuštybės, dieviškumo. Būti šiltai ir jaukiai. Tyliai. Gruodžio 1-ąją atrakinti duris į laukimą ir iš lėto, neskubant, pasinerti į stebuklo pajautimą.

Mano Advento palinkėjimai sau ir Tau (skaityk reikšmę “tiesiai” ir visas kitas reikšmes “tarp eilučių”):

Ištiesk ranką.

Paglostyk.

Prisiglausk.

Apkabink.

Pasūpuok.

Dalinkis.

Užsimerk.

Atsimerk.

Įkvėpk.

Stebėk.

Atleisk.

Atsiprašyk.

Atsiverk.

Paleisk.

Išsigrynink.

Ar žinai, kaip gera vieną gruodžio vakarą prisiminti tuos ženklus, kurie tau nostalgiškai mena Kalėdų laukimą?

Kūčiukai, kurie ateidavo į mūsų namus kaip pirmieji artėjančių šv. Kalėdų pranašai. Mandarinų kvapas ir tos ryškiai oranžinės jų žievelės, sukriai susisukusios. Lazdyno riešutų kevalai, išgliaudyti ir pažirę. Šalčio ir sniego atspindžiai paraudusiuose žanduose. Gvazdikėliai, besimaudantys karštame vyne. Iš visų kampelių sklindanti kalėdinė muzika. Troliai mumiai. Eglutės žaisliukų skambėjimas. Pušies šakelė -  spygliukai ir kvapas sakų (Gal žinai, kur Vilniuje ją galėčiau įsigyti? Mano Mamytė kasmet specialiai eidavo į mišką jos parsinešti – eglutės reikėjo man ir broliui, o jai, sakydavo ji  – “tik kelių šakelių pušies…” Rodos, ir dabar užuodžiu, kaip grynai jos kvepėdavo. Už viską labiau kalėdiškos ir vienos, be “blizgalų”). “Iškrakmolyta” ir baltesnė už baltą drobė ant stalo. Sniego girgždesys iš po pėdų į Mišias kaimo bažnyčion žvaigždėtą vakarą einant. Lašinukais kvepiantys dūmai, pilkšvais kamuoliais juodumoj rūkstantys iš kaminų.  Šviežiai babytės numegztos kojinės, dar sodriai vilna kvepiančios…

Viskas paprasta. Visko po nedaug. Viskas gryna. Viskas tikra. Advento stebuklų laukimui fanfarų nereikia.

Nerasi stebuklo dideliuose dalykuose ir triukšme,  tikri stebuklai slypi tyloje ir smulkmenose – lyg žiūrint pro raktų skylutę.

Būk jaukiai ir šiltai šv. Kalėdų stebuklo belaukdamas…

“Bonjour, Paris”…*

…skambėjo mano galvoje taip svaiginančiai ir viltingai.

Kuo labiau artėjo kelionė, tuo daugiau ir smagiau vaizduotė žaidė su manimi. Regėjau rudens lapus, Senos pakrantę padabinusius, senukų porelę parke ant suoliuko – žandais ir sielom sugludusius, juodaplaukę moterį, sėdinčią prie stalelio lauko kavinėje,  elegantiškai koją ant kojos sudėjusią, tartum sustingusiais porcelianiniais pirštais miniatiūrinio kavos puodelio aselę laikančią ir žvelgiančią kažkur, tartum į tolį, femme fatale žvilgsniu. Užuodžiau šiltą ką tik iškeptų baguettes  kvapą, ankstyvą rytą iš kepyklėlės su baltomis langinėmis besiveržiantį, ir prabangų geidulingą french perfume, atskriejantį prie tavęs su dvelktelėjusiu vėjeliu ir užburiantį taip, kad jo kvietimui atsispirti negali.  Burnoje jutau dieviškai saldų ir tirpstantį sviestinį croissant  ir  protą aptemdantį, į neaprėpiamus vynuogynų laukus nukeliantį, sodrų, saldžiai rūgštų  raudoną prancūzišką vyną. Girdėjau nuostabią smagią melodiją, gatvės muzikanto pirštų, akordeono klavišais šokančių, skleidžiamą,  “Excuse moi mademoiselle” – minioje turguje alkūne užkabinus, ir “Je t‘aime” – prie Eifelio bokšto tyliai šnabždamą vakarėjant. Kiek vilčių kibirkščiavo mano viduje kelioms savaitėms iki kelionės likus! O  dieną prieš – vos susiturėjau.

Paris, Paris, Paris…Koks žavingas tu atrodai senuose kino filmuose, nespalvotose atvirutėse,  aliejiniais dažais kvepiančiuose dailininkų paveiksluose, flirtuojančių miuziklų garsuose…

“No expectations, no disappointments”?

Grįžusi iš kelionės tauškėjau: Meskite į mane akmenį, bet nuo Paryžiaus žavesio aš neapkvaitau. Nemačiau ir nepajutau ten nieko tokio įspūdingo, kas nustebintų ir trauktų grįžti dar ir dar. Nei skambių melodijų, nuo kurių širdis apsaltų. Nei žavingų vyrų, kuriems po kojomis krisčiau. Nei apdainuotos prancūzių elegancijos, kuri išsiskirtų ir įtsrigtų atmintin. Nei ore sklandančios meilės auros stebuklingos. Gi Romoje ar Barselonoje kiekvieną žingsnį žengdama tą sielą taip sušildantį jausmą jutau!

Bet keistas dalykas  nutiko – po kelionės praėjus šiek tiek laiko nežinia iš kur vėl iš naujo manyje susiformavo tas pats didelis ir gražus  įsivaizdavimas, kad tame apdainuotame meilės mieste iš tiesų slypi kažkas ypatingo.

Vienas labiausiai atmintin įsirėžusių ir dabar man Paryžių apibūdinančių vaizdų – tai lauko kavinėse sėdintys ir praeivius stebintys paryžiečiai. Akį patraukia būtent neįprastas stalų ir kėdžių išdėstymas. Mes paprastai kavinėse sėdime “veidu į veidą” – kad pašnekesiais prie taurės vyno ar puodelio kavos galėtume dalintis žiūrėdami viens kitam į akis. Paryžiaus kavinėse žmonės sėdi vienas kito greta  ir kiekvienas gali mėgautis vienodai puikiu gatvės gyvenimo stebėjimu (angl. people-watching).  Maža smulkmena turistui -  už tą patį puodelį kavos prie baro sumokėsi pigiau – bet kodėl gi Paryžiuje paryžiečiu nepabuvus?

Viena iš žymesnių kavinių – Café de Flore, esanti Saint-Germain-des-Prés rajone. Veikianti nuo 1887 m., ji buvo itin mylima Paryžiaus intelektualų – rašytojų, mąstytojų, filosofų. Prancūzų rašytojas J. P. Sarte su savo bendraminčiais mirkdavo joje dienų dienas  – “We installed ourselves completely: from 9 to 12 a.m., we worked, then we had lunch, and at 2 p.m. we came back and spoke with friends we had met, until 8 p.m. After having dinner, we received people with whom we had fixed an appointment. This could seem strange to you, but at this Café, we were at home”. Ir šiandien ji, regis, lankytojų pilna.

Kai būsi Paryžiuje, būtinai paragauk  Kir * – aš jį iš pirmo gurkšnio pamilau. Tai populiarus prancūziškas kokteilis, pagamintas iš tam tikros porcijos balto vyno ir crème de Cassis (juodųjų serbentų likerio). Puikiausias gėrimas gyvybinei energijai atstatyti po ilgo vaikščiojimo Paryžiaus pažinimo takais. Taurės kaina kavinėse svyruoja nuo 4 iki 8 eurų, bet iš patirties galiu pasakyti, kad brangiau nereiškia geriau.

* Grįžusi sužinojau, kad prabangesnis Kir variantas yra Kir Royale – kuriame baltąjį vyną pakeičia šampanas. Būtinai išbandysiu!

Jeigu mėgsti karštą šokoladą, nepraleisk progos apsilankyti nuo 1903 m. veikiančioje kavinėje “Angelina”. Kažkada ieškodama jo tobulo recepto internete, sužinojau, kad, ne vieno žmogaus nuomone, būtent ten tiekiamas nepralenkiamai geriausias karštas šokoladas - angl. “the best hot chocolate ever”. Kaip  visada tokius dalykus pasižymėjau užrašų knygutėje, tikėdamasi kada nors gyvenime jo paragauti. Ir štai vieną dieną, kai smagiai tyrinėjau Paryžiaus gatves viena, apsukusi kelis ratus šen bei ten, netikėtai pastebėjau beeinanti Rue de Rivoli. Prisiminusi, kad šita gatvė – Paryžiuje viena žymiausių, įdėmiai dairiausi į visas šalis (tiesa, man iš dešinės buvo  tik aklina siena, juosianti Jardin des Tuileries, o iš kairės – didingos prabangių viešbučių kolonos).  Ir staiga – “Mama mia!” – tarp tų kavinių regiu “Angelina”!. Gyvenimas kartais padovanoja netikėtų stebuklų, ar ne? Stovėjau prieš stiklines duris ir skaičiau meniu – “the hot chocolat l’ Africain – 6.90 Eur”.  Minutę kitą sudvejojusi, štai aš sėdžiu prie marmurinio stalelio prabangiame krėsle ir regiu atvykstant savo karštą šokoladą ant padėklo besišypsančios padavėjos delne – juodas, tirštas, jis patiekiamas dailiame balto porceliano ąsotėlyje su rafinuotais palydovais  greta - demitasse puodeliu ir lėkštute, indeliu šviežiai suplaktos grietinėlės ir skaidraus stiklo ąsotėliu vandens.  Įsipilu šlakelį į puodelį ir lėtai lyžteliu pakabinusi šaukšteliu. Širdis apsąla jau po kelių.  Kadangi karšto šokolado nepakuoja išsinešimui,  susiruošęs į “Angelina”, būtinai pasičiupk ką nors drauge. Beje, garantuoju, kad įspūdį paliks ir prabangi kavinės aplinka, ir parduodami it dekoratyviniai aukštos kokybės gurmaniški produktai – pradedant nuo įvairiausių skonių ir spalvų macaroons iki džemų ir čatnių.

“Angelina” nebuvo vienintelė man Paryžiaus padovanota staigmena. Dar prieš kelionę buvau susirašiusi ant lapelio punktelius su detaliom nuorodom, ką reikia pamatyti, bet išlipusi Paryžiuje, jo neberadau, ir apgailėjau, neva, “palikusi ant kėdės oro uoste”.  Kad ir kaip stengiausi atsiminti, kavinės, kur buvo filmuojamas filmas  “Amelija iš Monmarto” , surasti atsitiktinai nepavyko.  Taigi, ilgai vaikščiojusios prisėdome kažkokioje kavinėje ant gatvės kampo ir nuoskaudai nuplauti mėgavomės Kir (iš tiesų labiau už tai mėgavomės dviem barmenais – tokiais retai pasitaikančiais vyriškos giminės egzemplioriais, kuriuos pamačius, kiekvienai normaliai moteriai atvimpa žandikaulis). Lapelį su nuorodomis atradau paskutinę kelionės dieną – ten, kur buvau įsidėjusi...

Jau namie po kelionės, peržiūrėdama užfiksuotus kadrus, žiū – vaizdas, kurį nufotografavau, sėdėdama “gražuoliukų kavinėje” – tiesiai prieš akis mums buvo Cafe des 2 Moulins. Ar dar abejoji dėl tų gyvenimo dovanojamų netikėtų stebuklų?

Ar matei filmus “Before sunrise” ir “Before sunset“?  Prisimeni: “Daydream delusion, limousine eyelash / Oh baby with your pretty face / Drop a tear in my wineglass / Look at those big eyes / See what you mean to me / Sweet-cakes and milkshakes / I’m a delusion angel / I’m a fantasy parade / I want you to know what I think / Don’t want you to guess anymore / You have no idea where I came from / We have no idea where we’re going / Lodged in life / Like branches in a river/ Flowing downstream / Caught in the current / I carry you / You’ll carry me / That’s how it could be / Don’t you know me? / Don’t you know me by now?”? Tada net minties neturėjau, kad kada nors  pati jį sutiksiu. Keista jų poezija, bet argi ne žavu?

O Monmarto viršukalnė – ta Paryžiaus vieta, kur mano širdis it vaikas garsiai aikčiojo nesustodama.  Aš kaip ta mano pažįstama, kitąkart atvykusi į Paryžių, iš oro uosto mielai važiuočiau tiesiai į Monmartą ir niekur kitur iš jo kojos nekelčiau. Kaip dabar atsimenu tą akimirką, kai, sėdėdama ant Monmarto kalno laiptelių priešais atsivėrusią nuostabią panoramą, iš lėto atsikandau to apvalaus delne telpančio balto ožkos pieno sūrio gabaliuko, perpjauto skersai per vidurį ir pertepto figų džemu. Aukščiausia palaima buvo tų dviejų skonių derinys! Tas didžiulis efektas, matyt, slypėjo produktų kokybėje ir šviežume – specialiai parsivežiau indelį figų džemo ir specialiai dar vieną pati viriau, bet nė vienas iš jų neatnešė tokio kaip tąkart ant Monmarto patirto visa apėmusio pajausto skonio malonumo.  O gal lemiamas ingredientas buvo Paryžius?

Kiek dar paslapčių jis slepia? Ir iš vis – ar turi jis tų paslapčių? Gal iš tikrųjų svaiginantis Paryžius – iliuzija, mūsų pačių sukurta? Bet kodėl tuomet kartą nusivylusi, aš vėl jo žavesiu tikiu?

Man patinka tikėti, kad Paryžius užbūrė mane man nejaučiant, paslapčia. Man patinka tikėti, kad dar sugrįšiu į Paryžių ir kad nauji netikėti stebuklai ten manęs lauks.

Net jei tai ne tiesa, man patinka tikėti – tuo pasauliu, kurį pati susikuriu. Tai mano praeitis, mano dabartis ir mano ateitis.

Kol turi svajonę, turi viltį. Kol turi viltį, turi gyvenimo džiaugsmą. Niekada nesiliauk svajoti ir tikėti – net jei kas nors kuždės, kaip tai kvaila, net jei žiūrės užuojautos žvilgsniu. Laimingas jausiesi, jei tik akys ir širdis bus pilnos svajų.

* Šitą įrašą pradėjau rašyti dar rugsėjį, bet atsirasdavo vis “svarbesnių”. Šiandien man nieko svarbiau nėra už mano svajones.

Mylėti save nereiškia būti egoistu

Vakar įsijungusi facebook’ą radau vieno kolegos sukeltų keletą britų televizijos šou “X Factor” pasirodymų. Prisipažinsiu, juos bežiūrėdama gal dešimt kartų apsiverkiau. Nors visiems giriuosi, kad niekada neverkiu.

Iš tiesų, buvo toks laikas, kai mano pačios jautriausios emocijos, valdančios ašarų riedėjimą skruostais, buvo taip užsikonservavusios, kad visai neveikė.  Neketinau nieko su tuo daryti, kol kažkur įtikinamai perskaičiau, kad žmogui reikia bent retkarčiais pravalyti savo ašarų kanalėlius, o jeigu tai sudėtinga, rekomenduojama žiūrėti saldžius banalius romantiškus kino filmus. Aš ir pabandžiau. Pamenu, kaip tada naktį po vieno filmo kriokiau* pasikūkčiodama. Apsigaubusi antklode, kad kaimynai negirdėtų. Pati iš šalies stebėjau save su nuostaba, bet net nesistengiau suvaldyti – taip gera darėsi ir lengvėjant jutau…

Ir vakar vėl minutę kitą ašaros liejosi taip iš visų gelmių. Po sausros netgi gražu – pajusti, kad visgi esi gyvas.

Jeigu rasi laiko, žvilgtelk -

Marcus Canty

Amelia Lily’s

Stacy Francis

Melanie Amaro

Jade Richards

Chris Rene

Jane Devlin’s

Ar pastebėjai, kad visi šie talentingi žmonės labiausiai susijaudino ir verkė tada, kai tik pabaigę dainuoti, išgirdo palaikymo ir susižavėjimo šūksnius ir tūkstančių rankų plojimus? Išgirdus visus įmanomus komisijos “Taip”, jų džiaugsmas rodėsi jau kukliau. Kokia stipri galia yra mus supantieji. Ar mes patys giliai viduje nežinome (net jei garsiai nepripažįstame), kuo esame apdovanoti? Bet rodos tam, kad drąsiai skleistumėmės, mums kaip vanduo gyvybiškai reikalingas kitų pripažinimas. Nesuabsoliutinu, nes turbūt tai netaikytina visiems, bet dalis mūsų, rodos, neturi galimybės apčiuopti savęs tol, kol nepamato savo atspindžio kitų akyse. Tas į mus nukreiptas susižavėjimo žvilgsnis tarytum patvirtina mus pačius ir suteikia savivertės jausmą – kai jaučiamės kitų matomi ir girdimi, patikime savo vidiniais impulsais, ima tirpti savęs nuvertinimas, nepasitikėjimas ir iš to kilęs nerimas.

Yra teorija, kad būdinga tai mums ar ne, priklauso nuo to, ar pasitiko mus tas patvirtinantis žvilgsnis gyvenimo aušroje. Tas atspindys, kurį kūdikis matė mamos, tėčio akyse, giliai įsismelkia jame ir lydi visą gyvenimą. Negavęs teigiamo atspindžio, žmogus visą gyvenimą jo visur ieškos – jaus nuolatinį alkį būti matomam, pripažintam, priimtam – blogiausia, kad jis nesąmoningai atsisakys savo poreikių ir tenkins kitų tam, kad būtų priimtas ir pelnytų teisę egzistuoti.

Taigi, nori būti sveikas – turi išmokti priimti ir savo jausmus. Kas tai bebūtų – pyktis, apmaudas, liūdesys, džiaugsmas – skirk laiko tam pažinti. Taip, kaip rūpestingai elgiesi su kitais, elkis ir su savimi. Įsiklausyk ir išgirsk savo vidinius poreikius. Ir net neabejok – mylėti save nereiškia būti egoistu. Tik tada, kai save mylėsi, galėsi tikra meile mylėti kitus.

Šią savaitę darbe buvo daug sutarčių, daug skambučių, daug įtampos ir aš svajonių debesėliuose piešiau tik poilsį. Iš pradžių norėjau pabėgti nuo tų minčių ir nežinia kodėl ieškojau preteksto, kaip sau atsakyti (“taip niekas nesielgia”, “taip negalima”, “ką kiti pasakytų”). O vidus vis nesiliovė ir tyliai prašė – “Nieko kito, tik tylios ir jaukios ramumos”. Ir galiausiai išdrįsau save pamylėti (ačiū Dievui – lyg tyčia neseniai į mano gyvenimą Jis atsiuntė žmogų, kurį stebėdama, galiu to mokytis (juk žinai, kad tai Tu?)). Dar būdama darbe susikūriau reginį, koks šįvakar bus mano malonumas. Grįžusi su pilnu pirkinių krepšeliu, truputį paimprozavau virtuvėje ir vakarienei mėgavausi nuostabiai skaniomis burokėlių su keptu ožkos sūriu salotomis (ar gali būti tai kaip nors susiję – aš taip mėgstu ožkos sūrį, nes esu Ožiaragis?). Vietoj to, kad apie ką nors galvočiau, stengiausi atrasti kiekvienos sudedamosios dalies skonį ir pajausti jų harmoniją. Netikėta ir maloniai nuteikianti gomurį (taip vienas mano kolega sako) skonių įvairovė. Taurėje raudono vyno – lengvo ir prisirpusiom trešnėm kvepiančio – nuovargis paskendo.

Kodėl mes varžome save ir atstumiame savo vidinius impulsus? Kodėl priimame tą elgesio ir reakcijos būdą, kurio iš mūsų tikisi kiti? Kas tuomet lieka iš mūsų? Juk jeigu visi paklūsta šitai kažkieno (kaip įdomu būtų žinoti, kas jis) sukurtai taisyklei, tai kiekvienas yra kaip kitas, o visi kartu – kaip masė. O juk esame sudėti iš tokios aibės tokių skirtingų dalelių. Įsivaizduoji, jeigu kiekvienas drąsiai būtų savimi, kokia spalvota būtų mūsų kasdienybė? Kiek daug naujų dalykų mes vienas su kitu bendraudami atrastume. Koks platus būtų mūsų pažinimas ir kokios plačios būtų galimybės mūsų asmenybei tobulėti. Ir visi sveiki būtume.

Pabandyk sakyti tai, ką galvoji, daryti tai, ką nori daryti, jausti tai, ką jauti.

* Mano, žemaičių tarme, kriokti reiškia balsu verkti.

Ten, kur klykia žuvėdros…

<…>

Gilyn ji brido į žuvėdrų klyksmą,
Į vėjus, į žaibus ir erdvę.
Ji brido vis gilyn į jūrą,
Iš lėto jūra tapdama.

<…>

(Marcelijus Martinaitis “Legenda”)

Ramuma ramiausia. Tik pulsuojantis jūros ošimas ir begalinis šaižus žuvėdrų klyksmas. Žalias ir drėgnas kvapas – jūros dumblių ir miško samanų. Raukšlėti  žvejo pirštai tarp murzinų tinklo kilpų įsipynę, gintarėlių spindėjimas šlapiam baltam delne, o toliau – tik tolių toliai tolių toliuose…

Ten viskas rodos lėčiau juda – lėčiau medžio lapas nuo šakos krenta ir laikrodžio rodyklės sukasi lėčiau, lėčiau tu pats kvėpuoji ir eini lėčiau. Nesureaguoji, kaip švelnios marių bangos paiima tave ir nusinešusios toliau nuo kranto užliūliuoja savo ritmu. Tik staiga pasijunti kitos erdvės besąs apvilktas. Keistas jausmas toj tyloj išgirsti, kaip savo širdies šnekinamas esi.  Dar keisčiau – girdėti, kaip kalba ji su žmogumi, kurio dar nėra, kuris tik ateity ateis.

Taip su vėju ir bangom besiridendama stengiausi suprasti, apie ką tos žuvėdros taip klykia. Gailiai? Piktai? Ilgesingai? Gąsdina tave ar tau pritaria? Gal kviečia tave, tik tu nesupranti kur? O gal paima tas svajones, tavo širdies išsakytas, ir jas išdainuodamos savo balsu išnešioja po visur – kad tie, kam jos skirtos, išgirstų? Juk ir Paulo Coelho “Alchemike” rašė, kad “kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą“. Kad taip tos marios imtų ir prakalbėtų…

Ar skaitei Kobo Abės “Moteris smėlynuose” ? Jei ne, būtinai perskaityk – viena iš geriausių knygų, kurias esu skaičiusi.

Į tą pačią smilčių ir smiltelių temą:

Nėra blogiau, jei pyktį ant žmogaus laikai, bet su juo apie tai nepasikalbi. Manai, kad užkasi viduje ir nesimatys, bet piktumo smiltelės iš tavo akių lenda, pro tavo odą pulsuoja ir netrukus pradės smelktis į tą kitą – šalia tavęs būdamas jis ims jausti šaltį ir drėgmę, ir byrantį smėlį į akis, bet tik gūšis į kamuoliuką arba ims trauktis, negalėdamas suprast – kas tai ir iš kur.  Ar būsi švaresnis už jį, kai visą laiką tyliai bausi, nesuteikdamas progos pasitaisyt? Tu stengsiesi elgtis lyg niekur nieko, nors visą laiką žiūrėdamas jam į akis it veidrody matysi, ką savo viduje tam žmogui jauti. Manai, kad suturėsi ir sudils, o iš tikrųjų visąlaik tavyje tūnos ir tyliai naikins – gal ims skaudėti galvą, gal kosėti pradėsi, gal ryte atsikėlęs tulžį nurysi – manysi,  sunegalavai, o iš tikrųjų – šitas brudas lauk eina. Kol neišpjausi to, kuo užspringai, tol laisvai nekvėpuosi. Už viską skaudžiausia, kad pamažu tas smėlis po savim palaidos visa, ką judu užauginę buvot. O jei tai jau buvo žydintys kvepiantys rožiniai vyšnių sodai…

Už tai aš dažnai sakau “pasišnekam”.

Teisingai nujaučiau – tas persikų ir karamelizuotų svogūnų džemas, kurį vieną rugpjūčio vakarą saulei besileidžiant gaminau, pavyko puikiai. Užteptas ant minkšto ožkos sūrio gabaliuko jis tirpsta burnoj, užliedamas tavo visą esybę dievišku malonumu.

Prisimenu, kad jį mylėdama gaminau.

Jei norėtum paragauti:

Persikų ir karamelizuotų svogūnų džemas

7,5 persikų

300 g raudonųjų svogūnų

150 ml balzaminio acto

250 g rudojo cukraus

žiupsnelio druskos

maltų pipirų, čili pipirų – pagal skonį

Nuplautus persikus nulupk, išimk kauliukus ir supjaustyk nedideliais kubeliais. Taip pat nulupk svogūnus ir smulkiai sukapok.

Persikus, svogūnus, cukrų, druską, pipirus ir čili pipirus užpilk balzaminiu actu ir užvirink puode (geriausiai tiktų storesniu nesvylančiu dugnu). Nugriebk susidariusius putas ir vis pamaišant medine mentele virk ant mažos kaitros, kol suminkštės ir karamelizuosis svogūnai, nugaruos actas, sukris persikai ir viskas suitirštės. Vis paragauk ir pagal skonį įberk druskos ar pipirų. Maišyk nuolat, kad neprisviltų – tol, kol masė taps tamsi ir tąsi kaip karamelė – priklausomai nuo gaminamo kiekio truks apie 30 min.

Dar karštą masę sukrėsk į sterilizuotus stiklainius, užsuk ir ataušinus patalpink vėsioje patalpoje. Taip paruoštą gali laikyti 1 metus (kiti sako – 6 mėnesius). Pradarius laikyk šaldytuve ir sunaudok per 3 savaites.

Pabandyk kaip pagardą prie keptos mėsos, ant itališkos bruschetta arba taip, kaip man atrodo skaniausia – su ožkos ar kitu mėgiamu sūriu. Bus beveik tobula – jei šalia taurė vyno sodraus raudono.  Skanaus!